Sugrįžau

Ilgokai buvau dingusi. Neslėpsiu, daug visko vyko… Buvo ir pakilimų, ir nuopuolių, juoko ir ašarų. Nerašiau dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, mokslai spaudė visu pajėgumu, tad laiko tinklaraščiui visai nelikdavo, o jei ir rasdavau kelias laisvesnes valandėles, jas skirdavau pasivaikščiojimams miške, artimiems žmonėms, ar tvarkymuisi. 

Taip pat nesinorėjo čia grįžti ir dėl to, jog perversdama tinklaraščio lankymo statistiką išvysdavau liūdnai menkus skaičius. Galvodavau: nejau nieks nekovoja su valgymo sutrikimais? Nejau aš vienintelė likau, dar vis besimurkdydama šitam liūne? Žinoma, giliai širdy, žinau, jog sergančiųjų mąstai nenumaldomai didėja, tad kvaila manyti, jog niekas su tuo daugiau nekovoja… Kitavertus, mano blog'as dar labai šviežias. Reikia laiko, kad užsitarnautum skaitytojų minią ir jų pasitikėjimą. 

Trečia priežastis dėl ko nerašiau, tai mano pavasarinis atkrytis. Kovas ir gegužė buvo tikras išbandymas. Liga grįžo su visa jėga. Niokojo mano mintis, protą, kūną ir sielą. Tai buvo duobė, kurios tikrai nesitikėjau. Ypač kai gamta ėmė busti, o aplinkui visi tapo laimingesni. 

Kad ir kaip buvo sunku, žinojau, jog viskas vyskta nebereikalo. Dieną naktį, mano gava sprogte sprogo nuo minčių, svarsymų ir analizavimo. Kodėl šitaip man? Kodėl dabar? Kas ne taip? Ką darau neteisingai?

Visgi mano nuojauta, kad kažkas pasikeis ir kad mano kančia nebus bevaisė, pasiteisino. Įvyko tokių pasikeitimų, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojus. Taigi, apie mano ligą sužinojo artimieji. Tai buvo KAŽKAS TOKIO NEAPSAKOMO!!! Manau, padarysiu atskirą įrašą apie tai, kaip yra būtina, jog apie tavo valgymo sutrikimus žinotų šeima ar patys artimiausi žmonės. Mano dienos dabar visiškai kitokios. Neįsivaizduojat kokia stiprybė ir pasitikėjimas dabar lydi kiekvieną mielą dieną. 

Šiandien tiek. Einu džiaugtis dar viena, nuostabia vasaros diena (na ir kas, kad šiandien lyja…). 

O kaip laikotės jūs? 

Kaip pasveikti nuo bulimijos?

Atsakymas, kaip bebūtų keista, yra labai paprastas. Tačiau praktiškai jį įgyvendinti yra beproto sunku. Taigi, reikia persikelti gyventi iš PROTO į KŪNĄ. Kaip senais gerais laikais, kuomet jaukiai ir nerūpestingai leidome savo vaikystės dieneles, gyvenome "čia ir dabar". Valgėme, kada išakdavome, gerdavome, kada kankino troškulys, saldžiai miegojome pietų miego, kai buvome pavargę nuo nesibaigiančių žaidimų. Taigi tuomet, mes gyvenome savo kūne. Negalvojome, kas būtų jeigų būtų, bet niekada nebus. O taip gyvendami, neturėjome rūpesčių. O kas dabar?

Galva plyšta nuo praeities nuoskaudų, ateities planų ir kvailų strategijų, o gyventi dabartimi darosi vis sunkiau ir sunkiau... Tačiau tą padaryti tikrai galima. Žinoma, jei tik turite noro. Be jo, čia nieko neidegs.

Tik pradėję klausytis savo kūno, mes galime daryti racionalius ir teisingus sprendimus. O be to, kūnas, skirtingai nei protas, mums niekada nesumeluos. Jis nemeluos, kad nori obuolio. Ir ko gero jo norės tol, kol pagaliau jį gaus. Obuolyje, matyt, buvo kažkas ko kūnui labai reikėjo, kad patenkintų savo gyvybinius poreikius.

Tuo tarpu, protas gali laisvai mus išmušti iš vežių sakydamas "noriu visos plytos šokolado" Dabar! Šiuo atveju, reiktų šiek tiek luktelti. Šokolade nėra nieko vertingo, ko reikėtų kūnui, todėl noras, turėtų ilgainiui praeiti. Jo poreikis dažniausiai būna tik staigi akimirkos užgaida. Instinktas.

Štai kad ir dabar, mane lygioj vietoj apgavo protas. Net pati nepastebėjau, kaip užbaigmada rašyti kelias pastraipas, nulėkiau į virtuvę ir beveik be jokio sąminingumo suvalgiau dešimt didelių datulių, nors prieš valandą sočiai pavalgiau ir nei trupučio nesijaučiau alkana. Priešingai, jaučiausi lengvai persivalgius. Taigi protas čia suveikė taikliai ir skaudžiai. Jis, tarsi užprogramuotas duoti man impulsus valgyti tuomet, kai jaučiuosi nemaloniai pilna. Tai, ko gero vienas didžiausių mano persivalgymo "iššaukėjų".

Jei bent vienam žmogui šioje žemėje pavyko įveikti šią klastingą ligą (o pavyko daug daugiau negu vienam), tai tą padaryti galime ir mes. Kaip ir pyrago kepimui, mums prireiks kelių ingredientų. Štai jie:

1. Kantrybės

2. Laiko

3. Didelio noro

4. Meilės sau

5. Naujų įpročių

6. Atvirumo sau ir kitiems

Šį sąrašą turėtų papildyti tavo asmeniniai ingrediantai. Juk kiekviena šeimininkė savo firminį pyragą kepa savaip :)

Meilė.

Pakalbėkim Apie Maistą

Daugelis psichologų ir psichoterapiautų tikina, jog sveikstant nuo valgymo sutrikimo būtina į maistą pradėti žiūrėti kaip į energiją. Jie siūlo atsisakyti "blogo" ar "gero" maisto etikečių. Iš dalies su jais sutinku, bet nevisiškai. Tiek savo, tiek kitų žmonių sveikimo keliuose pastebėjau galybę transformacijų, kuomet pradedama valgyti gryną, neperdirbtą, natūralų, šviežią ir skanų maistą. Būtent toks maistas mums teikia energiją. Jame privalo būti gausu įvairių maisto medžiagų, vitaminų, mikroelementų, ir fermentų. Kitaip tariant jis turi būti gyvas. Kaip mes galime jaustis energingai, būti pozityvūs ir laimingi, jei negerbiame savo kūno ir dedame į jį kas papuola?

Sakysite, čia visai nekvepia sveiku požiūriu į maistą ir kad taip maitinantis labai lengvai galima grįžti į valgymo sutrikimų liūną. Norėčiau nesutikti. Būtent kuo natūralesnis, šviežesnis ir grynesnis maistas man pačiai atvėrė kelius. Kelius, į savęs pažinimą. Į mokėjimą geriau įsiklausyti, ko mano kūnas prašo. Ne protas, ne emocijos, ne mintys, o kūnas. Patikėkit, šis nuostabus mechanizmas niekada neklysta. Dažniausiai mes patys jį suklaidindame, darydami labai nelogiškus ir neracionalius sprendimus. 

Sakot sunku atsisakyti perdirbto, prikimšto visokio "brudo" maisto? Sakot, jog negalėtumėt įsivaizduoti vakaro be sausainių ar pako ledų? Čia ir prasideda visas įdomumas. Reikia išeiti iš savo komforto zonos. Tik tada atsiveria platesni vandenynai. Manot man buvo lengva atsisakyti batono, cukraus, baltų miltų ir kitų beverčių produktų? Žinoma buvo sunku, tačiau VERTA, oi kaip verta. Dabar galiu džiaugtis energijos amplūdžiu, šviesnėm mintim, geresnia nuotaika, o svarbiausia, dingo tas baisus "kipšas" manyje, verčiantis valgyti valgyti ir valgyti. O paaiškinti kodėl išnyksta nevaldomas potraukis kimšti -  labai paprasta. Organizmas, gaudamas gyvą, natūralų, gamtos sukurtą maistą, gauna daug visokio gėrio,  jo poreikiai būna visiškai patenkinti. Tuo tarpu valgant tuščią maistą, mes gauname tik kalorijas. Maistinių medžiagų tokiame maiste paprasčiausiai nėra. Tai kaipgi mes nesijausime alkani? Kūnas sako, čia ne maistas, man reikia gyvybiškai svarbių medžiagų, DUOK man maisto!!! O mes vis sukame galvą, kodėl nuolat jaučiamės alkani ir suirzę. Viskas daug paprasčiau nei mes įsivaizduojam.

Šiandien tiek, kitą kartą, manau, pratęsiu šią kalbą, pasiūlysiu būdų kaip sveikai ir be didelių sunkumų pereiti prie sveikesnio maisto. Mano manymu, yra susiformavę begalės mitų ir melo, kuriuo žmonės tiki, nes paprasčiausiai taip gyventi lengviau. 

P.S Būtų malonu gauti išgirsti jūsų nuomonę apie maisto įtaką valgymo įpročiams. Pasidalinkite komentaruose. 

O dabar bėgu.

Meilė

Motyvacija - esmė sveikstant nuo valgymo sutrikimų

Bene geriausia savybė, kuri mane lydėjo nuo pat sveikimo pradžios yra motyvacija. Dažnai pagalvoju, na ir iš kur pas mane tiek optimizmo ir jėgų kovoti toliau? Po šitiek suklupimų, po šitiek nusivylimų aš visada stojausi ir eidavau toliau. Aš tikėjau, kad išaus šviesenis rytojus. Aš kantriai laukiau atsakymų, tikėjau, jog viskas vyksta nebereikalo. Po nesėkmių ir nuopuolių aš susitaikydavau su realybe ir stengdavausi judėti toliau. Stengiausi pamilti šį tobulai netobulą pasaulį. Ir tik motyvacija ir tikėjimas mane atvedė čia, kur dabar esu. 

Tad, jei ir tu sveiksti nuo valgymo sutrikimo, pirmiausia reikia apsišarvuoti begaline kantrybe. Nes sveikimui reikia laiko. Ir jo reikia tikrai nemažai. Pakeisti įpročius ir seną tvarką - tai ne vienos dienos darbas. Bet jei neprarasi tos vidinės ugnelės, jei tikėsi, jog tau pavyks, patikėk, taip ir bus. Žinoma, vien tikėjimo čia nepakaks. Reikia su savimi daug dirbti, įdėti daug pastangų, norint pasiekti rezultatą. Juk tik taip pasiekiami betkoki tikslai, ar ne?

Štai, keletas įkvepiančių ir motyvuojančių minčių. Skaityk jas su pasimėgavimu, įsisamonink kiekvieną sakinį, žodį. Pajusk, kaip užlieja pasitenkinimo banga. 

1. Tu stipresnis, nei manai.

2. Klaidos išmoko svarbių pamokų. Kiekvieną kartą, kai suklysti, esi vienu žingsniu arčiau savo tikslo.

3. Nėra nieko, kas tave stabdytų, išskyrus tave patį.

4. Tu gali stumtis į priekį toliau negu manai. Tik svarbu to pakankamai norėti.

5. Nesvarbu, kiek progresuosi, visada bus žmonių, kurie teigs, kad tavo darbai yra neįgyvendinami.

6. Tu esi apribotas savo paties fantazijos. Leisk jai skristi.

7. Suvokimas yra realybė.

8. Tu gali pasitikėti savo instinktais.

9. Yra vienintelis klausimas, kurio turi klausti savęs: “Ką aš daryčiau, jeigu nebijočiau?”

10. Dažnai yra sunku nustatyti, kaip arti sėkmės tu esi.

11. Vienintelė klaida, kuri gali tave pažeisti, tai pasirinkimas paprasčiausiai nieko nedaryti, bijant suklysti.

12. Niekada neleisk, kad sėkmė užvaldytų tavo galvą, ir niekada neleisk, kad nesėkmės užvaldytų tavo širdį.

13. Tu turi nugalėti nemažai blogų dienų, kad užsitarnautum geriausias gyvenime.

14. Gyvenimas yra 10% kas tau nutinka, ir 90% kaip tu į tai reaguoji.

15. Daryk, ką mėgsti labiausiai, o ne tai, ką manai turintis daryt.

16. Juokas geriausias vaistas nuo streso. Dažniau pasijuok iš savęs.

17. Jei nori pasijausti turtingu, tiesiog suskaičiuok visus nuostabius dalykus, kuriuos turi ir kurių negalėtum nupirkti už pinigus.

18. Atleisti sau pačiam yra daug svarbiau už kitų atleidimus.

19. Jei kas rytą atsibustum su mintim, kad kažkas nuostabaus nutiks tavo gyvenime šiandien, tai dažnai suprasi, kad neklydai.

20. Būk geras sau.

21. Dauguma atvejų nesvarbu ką galvoja žmonės. Sek savo paties tiesa.

22. Joks išsilavinimas nėra laiko švaistymas. Paimk kuo daugiau naujų patyrimų iš gyvenimo.

23. Gebėjimas priversti vieną žmogų nusišypsoti, gali pakeisti pasaulį.

24. Nepamiršk mėgautis savo kelione!

25. Niekada nežinosi, koks stiprus esi, kol buvimas stipriu nebus vienintelis tavo pasirinkimas.

26. Kartais geri dalykai žlunga, tam, kad atsitiktų dar geresni.

27. Tu negali pakeisti to, su kuo bijai susidurti.

28. Ašaros neparodo, kad tu silpnas. Tai taip pat neišsprendžia ir problemų.

29. Nepaisant, kiek daug klaidų padarai ar kaip lėtai progresuoji, tu vis tiek daug labiau pažengęs už tuos, kurie nebando.

30. Gyvenimas nėra laukimas, kol nurims audra, tai yra mokymasis šokti lietuje.

31. Tu gali išmokti daug dalykų iš savo klaidų, jei negaištum laiko jų neigdamas.

32. Nustok jaudintis, ką apie tave galvoja kiti.

33. Kai baigi vaikytis netinkamų dalykų, tu suteiki šansą geriems dalykams pagauti tave.

34. Turi priimti tai, jog kai kurie dalykai niekada nebus tavo, ir išmokti vertinti tai, ką turi tik tu.

35. Kaip Henry Ford yra pasakęs “Ar tu manai, kad gali ar tu manai, kad negali, tu esi teisus.”

36. Nebijok palikti savo komforto zonos. Kai kurios iš geriausių gyvenimo patirčių apsireikš tik po to, kai išdrįsi pralaimėti.

37. Pasidavimas ne visada reiškia, jog tu silpnas, kartais tai reiškia, kad esi pakankamai stiprus ir protingas tai paleisti.

38. Tu retai būsi 100% užtikrintas, kad tai suveiks. Bet gali visada 100% būti tikras, kad jei nieko nedarysi tai tikrai nesuveiks.

39. Negyvenk praeitimi ir nesirūpink dėl ateities per ilgai. Gyvenimas yra dabar. Gyvenk.

40. Nesvarbu kaip atsargiai rinksi žodžius, kas nors visada juos pakeis ar interpretuos savaip. Tiesiog sakyk, ką reikia.

41. Negavimas to, ko nori, kartais gali būti sėkmės apsireiškimas.

42. Jei esi dėl kažko pametęs galvą, siek to, nepaisant ką galvoja aplinkiniai. Taip įgyvendinamos svajonės.

43. Jei darysi tai, ką darai, tai ir gausi tai, ką gauni.

44. Kas buvo ir kas bus yra mažyčiai formalumai, palyginus su tuo, kas glūdi mumyse dabar.

45. Nesimelsk, kai lyja, jei nesimeldi, kai šviečia saulė.

46. Nelauk galimybės, tiesiog griebk ją.

47. Jei tai būtų lengva kiekvienas tai darytų.

48. Būk pažeidžiamas.

49. Problema – tai šansas tau kažko išmokti.

50. Nepriklausomai nuo situacijos, gyvenimas tęsiasi toliau.

Šiuos įkvepiančius sakinius radau čia

Ačiū, kad skaitei.

Meilė.

Negaliu sustoti valgyti !!!

Ko griebtis tuomet, kai rodos, jautiesi tarsi užprogramuotas robotas? Robotas, kuriam "įrašyta" kilus nemaloniai minčiai, jausmui, užplūdus beviltiškumo jausmui, bėgti prie maisto šaltinio. Ir ne betkokio, bet pačio saldžiausio, riebiausio, labiausiai uždrausto ir taip stipriai geidžiamo. Deja, bet daugeliui, o tikriausiai ir tau, šis jausmas nesvetimas. Juk taip dažnai tenka save guosti maistu. Užklupus liūdesiui norime šokolado, nenorėdami mokytis, ar dirbti, einame ieškoti sausainių ar kitų skanėstų. Kitaip tariant, einame ieškoti paguodos. Taip, ir aš einu. Tiesa, kur kas rečiau nei anksčiau. Bandau atsikratyti šio nereikalingo įpročio. Įpročio, kurį patys susikuriame, ir dėl to save gniuždome. Esmė ta, jog nebemokame išgyventi jausmų. Jausdamiesi vieniši, pažeidžiami ir silpni, vidinę tuštumą norime užpildyti. O čia, į pagalbą atlekia maistas. Ir kuo jo daugiau, tuo, rodos, geriau užkamšysime tą viduje atsivėrusią prarają. Deja, keliolikos minučių nevaldomas valgymas, palieka mus su dar didesniu nusivylimu... O tada, atsipeikėję, galvojame, kodėl man nepalengvėjo? Juk galvojau, šios kelios batono riekelės, pora traškučių, pusė šokolado plytelės ir trys riestainiai man padės!!! Kodėl nepadeda? Gal dar šis pyrago gabalėlio trūksta? Na, gerai, suvalgysiu ir jį. Jis  tai tikrai išvaduos iš kančios, kuri nevaldomai auga ir auga. Sukirtę pyrago gabalą ir jau nebegalėdami pajudėti, suvokiame, jog maistas nepaguodė kaip tikėjomės, o suvalgytas nelaiku ir nevietoje ir ne tada, kai iš tikrųjų buvo poreikis, sukelė tik papildomos naštos. Problemos neišsisprendė. Jų tik dar daugiau sau pridarėme. 

Na, galbūt šiek tiek išsiplėčiau, bet esmę tikriausiai pagavot. Tad dabar, pirmas klausimas tikriausiai būtų, o ką gi tada daryt? Kaip neprisivalgyti? Kaip kovoti su tuo instinktu šluoti viską, kas papuola po ranka?

Aš siūlau, tiesiog būti. Pvz, atsigulti, užsimerkti ir kelias minutes tiesiog pagulėti. Suvok, jog tai tik jausmas. Tai tik emocija, kad ir kokia ji nemaloni būtų. Žinoma, jei jautiesi alkanas ir pilvas tikrąja ta žodžio prasme, prie stuburo prilipęs, tuomet tau reikia maisto. Kūnas tau sako, aš noriu valgyti. Tokiu atveju, gulėti nepatarčiau. Siūlyčiau pasigaminti sau tai, ko ištiesų nori. Kas verstų jaustis gerai. Kas būtų skanu ir naudinga. Na, o jei valgyt nenori, bet jauti, jog yra pagunda lėkti į virtuvę, luktelk. Duok sau kelias minutes. Juk visi jas turime (jei ne, tada verta apie tai susimąstyti ir kažką keisti gyvenime) Sustok šiek tiek, giliai pakvėpuok, grįžk mintimis į dabartį. Neklaidžiok kažkur praeity, negalvok kas būtų, jeigu būtų, kas bus ar nutiks. Būk čia ir dabar. Įsiklausyk, ko ištiesų dabar labiausiai norėtum? Galbūt tau reikia su kuo nors pabendrauti? Gal jau kelias dienas tūnai namuose ir jaustiesi vienišas ir užmirštas? Tokiu atveju, skambink draugui, eik į miestą, būk tarp žmonių. O galbūt esi tiesiog pavargęs? Tuomet, eik ramiai pasivaikščiot, pasidaryk arbatos, paskaityt žurnalą ar knygą, galų gale, pažiūrėk gerą filmą. Būdų sau padėti yra begalės. Maistas, ne vienintelė tavo išeitis. 

Noriu, kad suprastum vieną svarbų dalyką. Tas noras kimšti save maistu neateina taip, lyg niekur nieko. Visada, VISADA yra priežastis. Aš, tiesa, savo sveikimo pradžioje tuo netikėjau. Kai būdama pas psichoterapeutą pasakodavau savo persivalgymo istorijas, manęs klausdavo, tai "kas gi tą dieną nutiko?" "Ką veikei, kur buvai, ką jautei, kodėl taip nutiko?" O mano atsakymas dažniausiai būdavo: "Nežinau, viskas buvo gerai, o tada taip kažkaip staigiai ėmiau ir prisivalgiau". Arba "pradėjau ir niekaip negalėjau susitoti", "negalėjau liautis". Buvau skatinama galvoti, kas ištiesų mane privertė persivalgyti, o aš buvau tvirtai įsitikinus, jog persivalgymas yra paprasčiausiai valios stoka. Ir tai yra didžiulė klaida. Dabar, praėjus metams, nuo sveikimo pradžios, esu šimtu procentų tikra, jog persivalgymas yra kažko slopinimas. Jausmų, minčių, emocijų. Tai būdas užsimiršti. Pagalvok apie tai. Siūlau tau bent kelias dienas akylai stebėti savo jausmus. Būk, tarsi, iš šono stebintis asmuo, kuris nei teisia, nei kritikuoja, nei pagiria, tesiog, stebi. Stebėk kaip keičintis mintims ir jausmams, keičiasi tavo būsena. Kas vyksta viduje. Tai išties įdmomu. Tikrai siūlau pabandyti. Atpažinus jausmą, pasistenk suvokti ko ištiesų nori?? Ką galėtum padaryti, kad pasijunstum bent truputį geriau?

Tiesiog stenkis padėt sau, niekas kitas už tave to nepadarys : )

Gerų atradimų ir ačiū, kad skaitei!!!

Meilė.

Kodėl susirgau bulimija?

Bulimija susergama dėl gausybės įvairiausių priežasčių. Labai retais atvejais dominuoja kažkuri viena. Tai tarsi visa puokštė įvykių, žmogaus asmeninių savybių, charakterio bruožų, ir net paveldimumo faktorių, kurie daro įtaką polinkiui įgyti valgymo sutrikimą. Faktas tas, kad problemų maiste ieškoti nereikia. Ir dietose, ir savo išvaizdoje, ir svarstyklių skaičiuose. Ne. Problemos ten nerasi. Jos slypi tavo viduje. Dažniuaisiai giliai giliai. Ir atkapstyti jas laiko tikrai prireiks. Bet vilties, šiukštu negalima prarasti. Nes jei labai labai norėsi (LABAI!!!), TIKRAI surasi visus atsakymus ir išsikapstysi.

Mano asmeninė patirtis byloja, jog bulimija susirgau dėl:

• Nemeilės sau 
• Tobulumo siekio (ne vien mityboje ir išvaizdoje, bet ir kitose gyvenimo srityse)
• Nežinojimo ko noriu iš gyvenimo
• Nežinojimo kas man suteikia laimės
• Nežinojimo KAS YRA laimė
• Nemokėjimo išgyventi savo jausmų
• Neapykantos
• Godumo
• Baimės
• Nesugebėjimo kontroliuoti savo gyvenimo

Tikriausiai šį sąrašą dar būtų galima lengvai prailginti, tačiau manau būtent šie aspektai vertė mane pulti į valgymo sutrikimų liūną. Pasveikt dar nepasveikau (nors jau esu toli toli nuo tų sunkių pradinių žingsnių), tačiau tvirtai žinau, kas mane pastūmėjo įkliūti į bulimijos gniaužtus. Ir esu be proto laiminga, kad galiu tai įvardinti. Nes žinodama, kas sukėlė šią ligą, galiu su ja kovoti. Ir man sekasi!

Jei esi pradinėse sveikimo stadijose, siūlau patogiai įsitaisyti, pasiimti mėgstamą užrašų knygutę ar baltą popieriaus lapą ir surašyti visus įmanomus dalykus, kurie galėjo sukelti valgymo sutrikimą. Net jei sergi anoreksija ar emociniu valgymu, daryk tą patį, nes visi valgymo sutrikimai yra labai labai panašūs ir tarpusavyje susiję. Jei atsakymai laisvai nesidėlios - nenusimink. Grįžk prie sąrašo, kai užplūs įkvėpimas. Ir nesistenk kažko išgalvoti, pajusk atsakymus, plaukiančius tiesiai iš vidaus. Tikrus ir nesuvaidintus. 

Gražios ir įkvepiančios tau dienos!!!

Meilė.

Pradžia

Na štai, atėjo ta diena, kuomet tvirtai jaučiu, jog jau laikas. Laikas pradėti dalintis tuo, ką išgyvenu jau pusantrų metų. Per šį laikotarpį mano gyvenimas keitėsi, tikiruaisiai, kaip niekada anksčiau. Kai į jį įsileidau bulimiją, kiekviena diena tikrai nepašykštėjo iššūkių, baimių, milžiniškos stiprybės, valios, nerimo... Kaip bebūtų keista, gyvenimas su bulimija nepagailėjo ir gerų dalykų: gilesnio savęs pažinimo, optimizmo, ryžto, tikėjimo ir pasitikėjimo. Taip jau yra. Jei kažkas atimama, kažkas ir duodama. Tik, galbūt, nevisi tą pastebime. 

Šiandieną esu kur kas stipresnė nei buvau prieš metus. Išmokau valdyti stresą, emocijas. Sugebu save nuraminti ir paguosti. Vis rečiau ir rečiau problemas sprendžiu per maisą. Vis rečiau persivalgau ir save niekinu. Vis labiau savimi rūpinuosi. Sulig kiekviena diena, jaučiu savyje augančią stiprybę ir pasitikėjimą. 

Šiandien žodžiai liejasi dar nedrąsiai, tad pirmasis įrašas nebus nei labai skladus, nei daug pamokantis, ar atskleidžiantis. Judėssiu po truputį. Kaip ir judu savo sveikimo kelyje. Turiu, išties nemažai ką jums papasakoti. Noriu pasidalinti savo atradimais ir įžvalgomis. Noriu suteikti žmonėms įkvėpimo. Trokštu, jog žmonės, sergantys valgymo sutrikimu (anoreksija, bulimija, emociniu valgymu) suprastų, jog tai ne bausmė ir juo labiau ne nuosprendis visą gyvenimą gyventi su šia liga. Patikėkit, tai tikrai kur kas daugiau, nei jūs manot. Bent jau aš, tvirtai tikiu, kad bulimija į mano gyvenimą atėjo neatsitiktinai. Nuo pat pirmų ligos dienų, supratau, kad tai ženklas. Ženklas kažką keisti savo gyvenime. Žinoma, atsakymai neatplaukė patys savaime. Reikėjo laiko ir kantrybės. Nuolatinio stebėjimo ir analizavimo. Reikėjo sekti ženklus. Tiesa, tą darau ir iki šiol. Mokausi, augu, tobulėjo, stiprėju. Kiekviena diena man atneša daug atsakymų. Daug tiesos ir subtilių įžvalgų. Tad šiame tinklaraštyje, stengsiuosi dalintis tuo, ką atrandu, kas man padeda ir įkvepia gyvenimui. Jei bent vienam žmogui padėsiu sveikti- tai, jau bus didelis pasiekimas.

Šiam kartui tiek... 

Meilė.

paveikslėlis iš čia