Ko griebtis tuomet, kai rodos, jautiesi tarsi užprogramuotas robotas? Robotas, kuriam "įrašyta" kilus nemaloniai minčiai, jausmui, užplūdus beviltiškumo jausmui, bėgti prie maisto šaltinio. Ir ne betkokio, bet pačio saldžiausio, riebiausio, labiausiai uždrausto ir taip stipriai geidžiamo. Deja, bet daugeliui, o tikriausiai ir tau, šis jausmas nesvetimas. Juk taip dažnai tenka save guosti maistu. Užklupus liūdesiui norime šokolado, nenorėdami mokytis, ar dirbti, einame ieškoti sausainių ar kitų skanėstų. Kitaip tariant, einame ieškoti paguodos. Taip, ir aš einu. Tiesa, kur kas rečiau nei anksčiau. Bandau atsikratyti šio nereikalingo įpročio. Įpročio, kurį patys susikuriame, ir dėl to save gniuždome. Esmė ta, jog nebemokame išgyventi jausmų. Jausdamiesi vieniši, pažeidžiami ir silpni, vidinę tuštumą norime užpildyti. O čia, į pagalbą atlekia maistas. Ir kuo jo daugiau, tuo, rodos, geriau užkamšysime tą viduje atsivėrusią prarają. Deja, keliolikos minučių nevaldomas valgymas, palieka mus su dar didesniu nusivylimu... O tada, atsipeikėję, galvojame, kodėl man nepalengvėjo? Juk galvojau, šios kelios batono riekelės, pora traškučių, pusė šokolado plytelės ir trys riestainiai man padės!!! Kodėl nepadeda? Gal dar šis pyrago gabalėlio trūksta? Na, gerai, suvalgysiu ir jį. Jis tai tikrai išvaduos iš kančios, kuri nevaldomai auga ir auga. Sukirtę pyrago gabalą ir jau nebegalėdami pajudėti, suvokiame, jog maistas nepaguodė kaip tikėjomės, o suvalgytas nelaiku ir nevietoje ir ne tada, kai iš tikrųjų buvo poreikis, sukelė tik papildomos naštos. Problemos neišsisprendė. Jų tik dar daugiau sau pridarėme.
Na, galbūt šiek tiek išsiplėčiau, bet esmę tikriausiai pagavot. Tad dabar, pirmas klausimas tikriausiai būtų, o ką gi tada daryt? Kaip neprisivalgyti? Kaip kovoti su tuo instinktu šluoti viską, kas papuola po ranka?
Aš siūlau, tiesiog būti. Pvz, atsigulti, užsimerkti ir kelias minutes tiesiog pagulėti. Suvok, jog tai tik jausmas. Tai tik emocija, kad ir kokia ji nemaloni būtų. Žinoma, jei jautiesi alkanas ir pilvas tikrąja ta žodžio prasme, prie stuburo prilipęs, tuomet tau reikia maisto. Kūnas tau sako, aš noriu valgyti. Tokiu atveju, gulėti nepatarčiau. Siūlyčiau pasigaminti sau tai, ko ištiesų nori. Kas verstų jaustis gerai. Kas būtų skanu ir naudinga. Na, o jei valgyt nenori, bet jauti, jog yra pagunda lėkti į virtuvę, luktelk. Duok sau kelias minutes. Juk visi jas turime (jei ne, tada verta apie tai susimąstyti ir kažką keisti gyvenime) Sustok šiek tiek, giliai pakvėpuok, grįžk mintimis į dabartį. Neklaidžiok kažkur praeity, negalvok kas būtų, jeigu būtų, kas bus ar nutiks. Būk čia ir dabar. Įsiklausyk, ko ištiesų dabar labiausiai norėtum? Galbūt tau reikia su kuo nors pabendrauti? Gal jau kelias dienas tūnai namuose ir jaustiesi vienišas ir užmirštas? Tokiu atveju, skambink draugui, eik į miestą, būk tarp žmonių. O galbūt esi tiesiog pavargęs? Tuomet, eik ramiai pasivaikščiot, pasidaryk arbatos, paskaityt žurnalą ar knygą, galų gale, pažiūrėk gerą filmą. Būdų sau padėti yra begalės. Maistas, ne vienintelė tavo išeitis.
Noriu, kad suprastum vieną svarbų dalyką. Tas noras kimšti save maistu neateina taip, lyg niekur nieko. Visada, VISADA yra priežastis. Aš, tiesa, savo sveikimo pradžioje tuo netikėjau. Kai būdama pas psichoterapeutą pasakodavau savo persivalgymo istorijas, manęs klausdavo, tai "kas gi tą dieną nutiko?" "Ką veikei, kur buvai, ką jautei, kodėl taip nutiko?" O mano atsakymas dažniausiai būdavo: "Nežinau, viskas buvo gerai, o tada taip kažkaip staigiai ėmiau ir prisivalgiau". Arba "pradėjau ir niekaip negalėjau susitoti", "negalėjau liautis". Buvau skatinama galvoti, kas ištiesų mane privertė persivalgyti, o aš buvau tvirtai įsitikinus, jog persivalgymas yra paprasčiausiai valios stoka. Ir tai yra didžiulė klaida. Dabar, praėjus metams, nuo sveikimo pradžios, esu šimtu procentų tikra, jog persivalgymas yra kažko slopinimas. Jausmų, minčių, emocijų. Tai būdas užsimiršti. Pagalvok apie tai. Siūlau tau bent kelias dienas akylai stebėti savo jausmus. Būk, tarsi, iš šono stebintis asmuo, kuris nei teisia, nei kritikuoja, nei pagiria, tesiog, stebi. Stebėk kaip keičintis mintims ir jausmams, keičiasi tavo būsena. Kas vyksta viduje. Tai išties įdmomu. Tikrai siūlau pabandyti. Atpažinus jausmą, pasistenk suvokti ko ištiesų nori?? Ką galėtum padaryti, kad pasijunstum bent truputį geriau?
Tiesiog stenkis padėt sau, niekas kitas už tave to nepadarys : )
Gerų atradimų ir ačiū, kad skaitei!!!
Meilė.
Aš tai džiaugiuosi, kad man pavyko išmokti pagaliau savo jausmus išgyventi. Pamenu, iškart išėjus iš skyriaus jaučiaus kaip ant sparnų, o po mėnesio ar pusantro atėjo nepertraukiamo liūdesio, ilgesio ir vienišumo jausmas. Žinai, ką man pasakė gydytoja? Kad paprasčiausiai pagaliau išgyvenu jausmus, kuriuos šitiek laiko slopinau :) Ir išties, nors buvo be proto sunku su visais tais nejaukiais jausmais išbūti, o ne imtis man įprastų jų malšinimo būdų, vistik laikas subrandino ir dabar galiu gerokai ramiau reaguoti į tai, kad "kažkaip negerai jaučiuosi". Kartais net visai gera savyje išgyventi draskančias ir širdį plėšančias būsenas - kad ir kaip bebūtų, čia yra įrodymas to, kad gyveni.
AtsakytiPanaikinti