Ilgokai buvau dingusi. Neslėpsiu, daug visko vyko… Buvo ir pakilimų, ir nuopuolių, juoko ir ašarų. Nerašiau dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, mokslai spaudė visu pajėgumu, tad laiko tinklaraščiui visai nelikdavo, o jei ir rasdavau kelias laisvesnes valandėles, jas skirdavau pasivaikščiojimams miške, artimiems žmonėms, ar tvarkymuisi.
Taip pat nesinorėjo čia grįžti ir dėl to, jog perversdama tinklaraščio lankymo statistiką išvysdavau liūdnai menkus skaičius. Galvodavau: nejau nieks nekovoja su valgymo sutrikimais? Nejau aš vienintelė likau, dar vis besimurkdydama šitam liūne? Žinoma, giliai širdy, žinau, jog sergančiųjų mąstai nenumaldomai didėja, tad kvaila manyti, jog niekas su tuo daugiau nekovoja… Kitavertus, mano blog'as dar labai šviežias. Reikia laiko, kad užsitarnautum skaitytojų minią ir jų pasitikėjimą.
Trečia priežastis dėl ko nerašiau, tai mano pavasarinis atkrytis. Kovas ir gegužė buvo tikras išbandymas. Liga grįžo su visa jėga. Niokojo mano mintis, protą, kūną ir sielą. Tai buvo duobė, kurios tikrai nesitikėjau. Ypač kai gamta ėmė busti, o aplinkui visi tapo laimingesni.
Kad ir kaip buvo sunku, žinojau, jog viskas vyskta nebereikalo. Dieną naktį, mano gava sprogte sprogo nuo minčių, svarsymų ir analizavimo. Kodėl šitaip man? Kodėl dabar? Kas ne taip? Ką darau neteisingai?
Visgi mano nuojauta, kad kažkas pasikeis ir kad mano kančia nebus bevaisė, pasiteisino. Įvyko tokių pasikeitimų, apie kuriuos net nebūčiau pagalvojus. Taigi, apie mano ligą sužinojo artimieji. Tai buvo KAŽKAS TOKIO NEAPSAKOMO!!! Manau, padarysiu atskirą įrašą apie tai, kaip yra būtina, jog apie tavo valgymo sutrikimus žinotų šeima ar patys artimiausi žmonės. Mano dienos dabar visiškai kitokios. Neįsivaizduojat kokia stiprybė ir pasitikėjimas dabar lydi kiekvieną mielą dieną.
Šiandien tiek. Einu džiaugtis dar viena, nuostabia vasaros diena (na ir kas, kad šiandien lyja…).
O kaip laikotės jūs?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą